išvadžiodinti

išvadžiódinti cur. išvadžioti 3: Žmogaus širdis beveik nuo Dievo atsikreipia ir visokiu būdu duodas išvadžiodint KlM687. | refl. KII300: Keli iš mano paties brolių davėsi ant girtuoklystės išsivadžiodinti Kel1881,79. Bėda tam, kurs nuo tos vienat tikros šventinyčios išsivadžiodina Ns1850,2. \ vadžiodinti; išvadžiodinti